Vidaus tarnybos statuto 10, 11, 22, 25, 26, 28, 30, 37, 38, 39, 44, 47, 60 straipsnių ir priedo pakeitimo įstatymo projektas

Skaidrės

Vasario 10 dieną įvyko LUGPSS ir SAUGPS  ataskaitinis susirinkimas. Susirinkime dalyvavo seimo nario Valerijaus Simulik patarėja Roberta Dubosaitė Lepeškevičė, PAGD direktoriaus patarėjas Vytas Kaziliūnas, Šiaulių APGV viršininko pavaduotojas Nerijus Adomavičius, Klaipėdos rajono savivaldybės priešgaisrinės tarnybos viršininkas Stanislovas Virbauskas, pareigūnų veteranų asociacijos pirmininkas Kestutis Simanauskas. Į susirinkimą buvo kviesta ir Šiaulių apskrities Šiaulių ir Joniškio rajonų savivaldybių priešgaisrinių tarnybų viršininkai. 

Susirinkimą pradėjęs LUGPSS pirmininkas Algis Lisauskas savo pasisakyme kalbėjo, kas daroma vėl atgaivintame susivienijime, kaip vyksta aktyvus darbas, atstovaujant ugniagesius kurių šiuo metu yra 230 narių iš Šiaulių, Kauno ir Klaipėdos priešgaisrinių tarnybų. Susirinkusius informavo, kur buvo išsiųsti kreipimaisi dėl atlyginimų bei ugniagesių gerovės. Supažindino su kolektyvinės sutarties pasirašymo eiga ir turbūt pirmąja respublikoje, sutartimi tarp profsąjungos ir Klaipėdos rajono savivaldybės  priešgaisrine tarnyba, kurią susirinkimo eigoje ir pasirašė. Pasisakymo pabaigoje, buvo įteikti paskatinamieji suvenyrai aktyviausiems profesinės sąjungos nariams.

Toliau, apie savo veiklą pasisakė ŠAUGPS pirmininkas Juozas Pocius. ŠAUGPS pirmininko pagrindinis darbas,  vietinių problemų sprendimai tarp Šiaulių APGV ir apskrities rajonų priešgaisrinių tarnybų. 

Savo pasisakyme, pakvietė aktyviau jungtis į profesinę sąjungą dar abejojančius ugniagesius. Nes būdami viename junginyje, mes galime daugiau pasiekti ir būti išklausomi.

Savo pasisakymą, PAGD-o direktoriaus patarėjas Vytas Kaziliūnas, pradėjo nuo džiugios žinios. Buvo apdovanoti Kauno priešgaisrinės gelbėjimo valdybos, profesinės sąjungos pirmininkas Gintautas Stonys ir Šiaulių apskrities UGPS pirmininkas Juozas Pocius, ženklu „Už nuopelnus gyventojų saugai“ Po to direktoriaus patarėjui, buvo daugiausiai užduota aktualių klausimų, į kuriuos pakankamai aiškiai buvo atsakyta. Pasisakymo eigoje, supažindino susirinkimo dalyvius apie pertvarką PAGD-e ir visoje priešgaisrinėje tarnyboje, po kurios bus ženklus lėšų sutaupymas.

Šiaulių  APGV viršininko pavaduotojas Nerijus Adomavičius pasisakė kaip efektyviai sprendžiamos profesinės sąjungos iškeltos problemos, apie įsigytą tikslinę įrangą, rūbų džiovyklą, atnaujinamus baldus, padėkojo už bendradarbiavimą. Iš projekto su Latvijos ugniagesiais tikisi įsigyti naujų autocisternų ar kitos įrangos palengvinančios ugniagesių darbą. Paminėjo ir liūdną faktą, kad Šiaulių APGV trūksta 47 ugniagesių, kas sudaro vieną PGT Šiaulių apskrityje.

 Pratęsdamas pavaduotojo pasisakymą, Kęstutis Simanauskas pasiūlė ieškoti galimybių, palikti dirbti turinčius patirties, išeinančius į pensiją ugniagesius. Taip būtų išspręsta dviguba problema, suteikiama galimybė užsidirbti išėjusiam iš tarnybos ir kartu užpildomas ugniagesių trūkumas.

Savo pasisakyme Klaipėdos rajono savivaldybės viršininkas Stanislovas Virbauskas pasidžiaugė, kad pavyko išsaugoti devintukus punktuose, sustabdyta prievartine savanoryste, kuri norimo efekto nedavė. Savo pasisakyme pasiūlė ieškoti galimybės statutinėse priešgaisrinėse tarnybose įdarbinti savivaldybių ugniagesius gelbėtojus, kad padengti trūkstamus etatus ir pagerinti darbą iškvietimuose.

Susirinkimo pabaigoje, į 2018  metų veiklos planus įtraukta sekantys darbai.

1. Kreiptis į seimo narius ir VRM dėl savanorytės įstatymo aiškumo.

2. Siekti apmokėjimo skyrininkams pavaduojant pamainos vadovus ligos, komandiruotės ar atostogų metu. Taip pat ir ugniagesiui pavaduojant analogiškais atvejais skyrininką.

3. Išspręsti iškeltus neaiškumus su priešgaisrinių tarnybų vadovybėmis.

4. Siekti narių skaičiaus didinimo.

5. Pasirašyti kolektyvinę sutartį su PAGD-u.

6. Siekti programos 1000 įgyvendinimo.

7. Prisidėti prie akcijų žmonių saugumui užtikrinti.

8. Lyderinio mokymų organizavimas, susivienijimo nariams.

DĖL EILINIO LUGPSS SUVAŽIAVIMO
2018 m. sausio 30 d.
Šiauliai

 

Kviečiame Jus, dalyvauti Lietuvos Ugniagesių gelbėtojų profesinių sąjungų susivienijimo ataskaitiniame suvažiavime, kuris įvyks 2018 m. VASARIO 10 dieną. Susirinkimo dalyvių registracijos pradžia 10:00 valandą.

Susirinkimo vieta: Šiauliai, Draugystės pr 25, viešbučio „ŠIAULIAI“ konferencijų salėje.

 

SUSIRINKIMO DARBOTVARKĖ

Atvykimas – registracija 10:00 – 10:30 val.
Pirmininko pranešimas
Svečių pasisakymai
Pertrauka
Revizinės komisijos ataskaita
2018 metų veiklos planai
Diskusijos

LUGPSS valdyba

Pastarosiomis savaitėmis stebime svarbų reiškinį Lietuvoje – pavargę laukti valdžios pažadų išpildymo, į sąjūdį susibūrę medikai pareikalavo padidinti atlyginimus. 2016 m. vasarą taip pat matėme spontaniškai gimusį pasipriešinimą valdžios sprendimams – prie Vyriausybės palapinių miestelį įkūrė Darbo kodeksu nepatenkintas jaunimas. Panašios iniciatyvos matyti ir sąjūdyje „Už Lietuvos miškus”.

Natūralu, kad žmonės, pamatę tokius sąjūdžius, užduoda klausimą – ką veikia profsąjungos? Kodėl jos taip nekovoja, kaip tai daro medikai?

Šiuos visuomeninius judėjimus stebiu su didžiuliu susidomėjimu. Neslėpsiu, mane džiugina žmonių ryžtas patiems eiti ir ginti savo interesus.

Lietuvos profesinių sąjungų konfederacija (LPSK) šiuo metu vienija beveik 30 įvairių sričių profesinių sąjungų, kurios telkia daugiau kaip 50 tūkstančių narių. Kai kuriose įmonėse, pavyzdžiui AB „Achema”, profesinei sąjungai priklauso daugiau kaip pusė visų darbuotojų. Nepaisant to, kad visoms profesinėms sąjungoms Lietuvoje priklauso daugiau žmonių negu partijoms, valdantieji pastaruosius kelerius metus stengėsi menkinti ir profesines sąjungas.

Ką gavome? Natūralų žmonių nepasitenkinimą. Išreikštą garsiai ir ryžtingai.

Mes stipriai palaikome tokias iniciatyvas. Jos naudingos visiems, nes parodo, kad galima pasiekti pokyčių. Vis tik tam reikia ne pavienio pabambėjimo savo darbo vietoje, kai niekas negirdi, ir ne piktų komentarų po straipsniais naujienų portaluose. Tam reikia vienybės. Ir kantrybės.

„Išmušti” vien didesnius atlyginimus keliomis akcijomis yra gerai, tačiau ar to pakanka?

Profesinės sąjungos kasdien dirba gindamos darbuotojų interesus. Tik šis kasdienis darbas nėra toks pastebimas. Mažai kam įdomu stebėti ilgas derybas dėl nurėžtų premijų, debatus siekiant didesnių garantijų kiekvienam įmonės darbuotojui ar sudėtingus procesus, apginant neteisingai nubaustą žmogų. Ilgos darbo valandos nagrinėjant teisės aktus ir derantis su darbdaviais dėl kolektyvinių sutarčių, darbo užmokesčio suvienodinimo gamyklose ar tolygesnio krūvio paskirstymo mokyklose, taip gerai nesimato.

Matosi tik aštrios akcijos, griausmingi pažadai streikuoti, kruvini sparnai ir basi pareigūnai. Gaila, kad apskritai prireikia griebtis tokių akcijų. Jos yra aiškus ženklas, kad valdžia nenorėjo kalbėtis taikiai.

Taip ir su medikų sąjūdžiu. Puiku, kad šie protingi ir inteligentiški žmonės ėmėsi aktyvių veiksmų. Mes juos palaikome ir tikimės, kad sulauksime tokio pat palaikymo, jei mums reikės valdžios garsiai pareikalauti laikytis savo pažadų.

Norėtume sulaukti ir daugiau tokio darbuotojų aktyvumo. Ne kartą esame įrodę – masiškumas ir vieningumas yra rimta jėga. Taip pat kaip ir stiprios derybos. Nuolatinis spaudimas darbdaviams, primenant, kad gerovę kuria visa komanda – ne tik akcininkai ir vadovai, ne tik ministerijos ir institucijos, ne tik viršininkai ir generolai.

Dėl to mane ir džiugina tokios spontaniškos žmonių akcijos. Jas vertinu ne kaip konkurenciją profesinėms sąjungoms, o kaip naują sąmoningumo lygį. Tai, tikiu, pasitarnaus visų Lietuvos žmonių gerbūviui.

2018 m. sausio 9 d.

Edita KARKLELIENĖ

 

Šiau­lių prieš­gais­ri­nė gel­bė­ji­mo val­dy­ba skam­bi­na pa­vo­jaus var­pais: tar­ny­bą ma­siš­kai pa­lie­ka ug­nia­ge­siai gel­bė­to­jai, o atei­nan­čių­jų – tik vie­nas ki­tas. Prie­žas­čių – ke­le­tas, o svar­biau­sia – ma­ži at­ly­gi­ni­mai.

Aukš­ti vi­suo­me­nės pa­si­ti­kė­ji­mo rei­tin­gai, ekst­re­ma­lios dar­bo są­ly­gos, ku­rias ly­di ne tik stre­sas, bet ir nuo­la­ti­nė grės­mė svei­ka­tai ir gy­vy­bei bei vos 500 eu­rų per­ko­pian­tis at­ly­gi­ni­mas Gal Lie­tu­vai ne­be­rei­kia tų, ku­rie ne­lai­mės aki­mir­ką pir­mie­ji sku­ba mums į pa­gal­bą?

Po­kal­bis su Šiau­lių ap­skri­ties prieš­gais­ri­nės gel­bė­ji­mo val­dy­bos vir­ši­nin­ku Kęs­tu­čiu BAUT­RO­NIU.

edita@skrastas.lt

 

Sty­gius – 40 ug­nia­ge­sių

– Kal­bant apie tar­ny­bą pa­lie­kan­čius gel­bė­to­jus, me­tai bu­vo be­ne skau­džiau­si. Gal ne apie ma­žą at­ly­gi­ni­mą tar­ny­bo­je rei­kė­tų kal­bė­ti, o apie ga­li­my­bes kaž­kur ki­tur už­si­dirb­ti dau­giau?

– Praė­ję me­tai ne­bu­vo leng­vi. Šiau­lių ap­skri­ties prieš­gais­ri­nę gel­bė­ji­mo tar­ny­bą pa­li­ko 24 pa­rei­gū­nai, ir be­veik pu­sė iš jų – de­šimt – sa­vo no­ru. Ki­ti – dėl svei­ka­tos, dėl ki­tų prie­žas­čių.

Jau­nų, stip­rių vy­rų išė­ji­mas iš tar­ny­bos ta­po rim­ta pro­ble­ma – šiuo me­tu Šiau­lių ap­skri­ty­je jau trūks­ta 40 ug­nia­ge­sių gel­bė­to­jų. Tai reiš­kia, kad ne­be­li­ko pra­ktiš­kai vie­nos ku­rio nors ap­skri­ties ra­jo­no Prieš­gais­ri­nės gel­bė­ji­mo tar­ny­bos.

Pag­rin­di­nė prie­žas­tis, ku­rią įvar­di­ja tar­ny­bą pa­lie­kan­tys ug­nia­ge­siai gel­bė­to­jai, – men­ki at­ly­gi­ni­mai. Jau­ni, šei­mas ir jų ge­ro­vę ku­rian­tys, vai­kus au­gi­nan­tys vy­rai aiš­ki­na neiš­gy­ve­nan­tys iš sa­vo al­gos. Ir, de­ja, nie­ko jiems ne­ga­liu pa­sa­ky­ti – 531,83 eu­ro mė­ne­sio at­ly­gi­ni­mas yra men­kas.

Eko­no­mi­nis kri­te­ri­jus grei­čiau­siai nu­le­mia ir tai, kad no­rin­čių dirb­ti gel­bė­to­jais skai­čius kiek­vie­nais me­tais ma­žė­ja. Štai per­nai tar­ny­bą Šiau­lių ap­skri­ties prieš­gais­ri­nė­je pra­dė­jo vos de­šimt nau­jų pa­rei­gū­nų. Ką reiš­kia de­šimt, kai trūks­ta de­šim­ti­mis...

– Ne­jau­gi ug­nia­ge­sio gel­bė­to­jo pro­fe­si­ja ne­pak­lau­si vien dėl ne­di­de­lių at­ly­gi­ni­mų? O kaip nuo ma­žų die­nų ug­do­mas pa­trio­tiz­mo, idė­jos, pa­gal­bos, at­jau­tos jaus­mas?

– Da­bar, skir­tin­gai nei prieš ke­lis de­šimt­me­čius, ma­ži ber­niu­kai be­veik ne­bes­va­jo­ja tap­ti ug­nia­ge­siais ir vai­ruo­ti di­de­les ma­ši­nas. Šiais lai­kais la­biau sva­jo­ja­ma už­ka­riau­ti žvaigž­des in­ter­ne­to erd­vė­se, ar­ba pa­si­duo­da­ma tė­vų, tei­gian­čių, kad ki­tur ga­li­ma už­dirb­ti daug dau­giau ir be „juo­do“, sun­kaus ir ri­zi­kin­go dar­bo, įta­kai. Ki­ta kar­ta.

Ki­ti ne­ga­li dirb­ti gel­bė­to­jais dėl svei­ka­tos. Da­bar­ti­nių jau­nų žmo­nių svei­ka­ta iš tie­sų ne­bliz­ga. O bū­si­mų gel­bė­to­jų svei­ka­ta tik­ri­na­ma, vaiz­džiai pa­sa­ky­siu: pa­na­šiai kaip kos­mo­nau­tų.

Mi­nė­jau, kad per­nai Šiau­lių prieš­gais­ri­nės tarnybos gre­tas pa­pil­dė de­šimt nau­jų ug­nia­ge­sių gel­bė­to­jų. Pa­pil­dė de­šimt iš 24 no­rin­čiųjų. Tie ke­tu­rio­li­ka tie­siog at­kri­to, nes ne­praė­jo svei­ka­tos pa­tik­ros.

Šie­met tuš­tu­ma dar di­des­nė: su­lau­kė­me pen­kių vy­rų, ku­rie no­rė­tų įsi­dar­bin­ti, ta­čiau pa­siųs­ti į de­vy­nis mė­ne­sius Ug­nia­ge­sių gel­bė­to­jų mo­kyk­lo­je trun­kan­čius kur­sus ne­ga­li­me nė vie­no, nes nė vie­nas iš pen­kių ne­praė­jo me­di­ci­ni­nės pa­tik­ros Cent­ri­nė­je me­di­ci­nos eks­per­ti­zės ko­mi­si­jo­je (CMEK).

Ma­no pra­kti­ko­je bū­ta ir to­kių at­ve­jų, kai vež­da­vo­me pil­ną au­to­bu­są kan­di­da­tų, o CMEK praei­da­vo tik 3–4.

– Vi­suo­me­nės pa­si­ti­kė­ji­mo rei­tin­gai ug­nia­ge­siais gel­bė­to­jai ne vie­ne­rius me­tus uži­ma tik aukš­čiau­sias po­zi­ci­jas. Tai tar­si ir liu­di­ja, kad kaž­ko pa­trauk­laus jū­sų pro­fe­si­jo­je vis dėl­to esa­ma.

– Na, tik rei­tin­gai ir pa­trauk­lūs. Ir jie ro­do, kad tar­ny­bo­je dir­ba tik­rai at­si­da­vę žmo­nės, pro­fe­sio­na­lūs pa­rei­gū­nai, ku­rie ke­lia žmo­nių pa­si­ti­kė­ji­mą.

O štai at­ly­gi­ni­mai ne­pat­rauk­lūs – toks, ko­kį gau­na tar­ny­bą pra­de­dan­tis ug­nia­ge­sys gel­bė­to­jas, tik­rai nė­ra mo­ty­vas rink­tis šią pro­fe­si­ją. Juo­lab kad ki­to­se tar­ny­bo­se – fi­nan­si­nių nu­si­kal­ti­mų ty­ri­mo, vals­ty­bės sie­nos ap­sau­gos, po­li­ci­jo­je – at­ly­gi­ni­mai ženk­liai di­des­ni.

Išei­na taip, kad iš idė­jos pra­dė­ję tar­ny­bą prieš­gais­ri­nė­je ir pa­dir­bė­ję čia pus­me­tį ar me­tus, įgi­ję pa­tir­ties, ug­nia­ge­siai išei­na į ki­tas tar­ny­bas ar­ba iš­va­žiuo­ja už­dar­biau­ti į už­sie­nį. Rei­kia pri­pa­žin­ti, čia nie­ko nė­ra smerk­ti­no – kiek­vie­no tei­sė rink­tis, kur jam ge­riau.

Vi­lia­si, kad pro­fe­sio­na­las grįš

– Tai ką gi sa­ko į jū­sų ka­bi­ne­tą už­su­kęs iš dar­bo nu­spren­dęs išei­ti ug­nia­ge­sys gel­bė­to­jas? Ir ką jam at­sa­ko­te?

– Tie­siai švie­siai sa­ko, kad neiš­gy­ve­na. Ne pa­slap­tis, kad mū­sų tar­ny­bo­je – tik vie­ne­tai ug­nia­ge­sių, ku­rie ne­tu­ri ant­ro dar­bo. Tai reiš­kia, kad, ati­dir­bę pa­ras prieš­gais­ri­nė­je, jie ne­siil­si. Poils­iui tu­rė­tų bū­ti skir­tas ekst­re­ma­lio­mis są­ly­go­mis dir­ban­čio gel­bė­to­jo lais­va­lai­kis, kaip yra vi­sa­me pa­sau­ly­je, o jis ima­si ki­tos veik­los.

La­bai gai­la, kai tar­ny­bą pa­lie­ka pa­tys pro­fe­sio­na­liau­si pa­rei­gū­nai. Pa­gal­vo­ki­te, jei­gu ug­nia­ge­sys prieš­gais­ri­nė­je iš­dir­bo de­šimt­me­tį – kiek jis tu­ri dar­bo pa­tir­ties su­kau­pęs ir kiek jis ga­li duo­ti nau­dos vi­suo­me­nei!

Pa­rengti ug­nia­ge­sį gel­bė­to­ją – di­de­lė kai­na: kur­sai, dar­bo su spe­cia­lia įran­ga, spe­ci­fi­ne tech­ni­ka ap­mo­ky­mai, ką jau kal­bė­ti apie pa­ties ug­nia­ge­sio įgy­tą dar­bi­nę pa­tir­tį. Ir kai spe­cia­lis­tas pa­čia­me jė­gų ir pa­tir­ties pi­ke pa­lie­ka tar­ny­bą, di­de­lis pra­ra­di­mas ne tik vals­ty­bei, bet ir kiek­vie­nam žmo­gui.

Štai da­bar Šiau­lių ap­skri­ties prieš­gais­ri­nei gais­ri­nių au­to­mo­bi­lių vai­ruo­to­jų jau ka­tast­ro­fiš­kai trūks­ta. Tai juk ne tas pa­ts, kas vai­ruo­ti pa­pras­tą sunk­ve­ži­mį, o va­žiuo­ti ekst­re­ma­lio­mis są­ly­go­mis, be to, ir dar­bas gais­re su ta tech­ni­ka yra ekst­re­ma­lus. To­kius spe­cia­lis­tus mes ati­duo­da­me kaž­kam – gal dirb­ti su „fu­ro­mis“, gal ki­toms tar­ny­boms...

Tie­są sa­kant, ne­la­bai tu­riu ką pa­sa­ky­ti išei­ti ap­si­spren­du­siems ug­nia­ge­siams, ne­tu­riu bur­tų, ku­rie juos su­lai­ky­tų. Vi­sa­da pa­sa­kau, kad ne­mes­tų ke­lio dėl ta­ke­lio, kad lauk­si­me su­grįž­tant į tar­ny­bą. Vi­sa­da vi­liuo­si, kad su­grįš. De­ja, kol kas to be­veik ne­pa­si­tai­ko. Pri­si­me­nu, gal prieš ke­le­rius du su­grį­žo – už­si­dir­bo šei­mos ge­ro­vei pi­ni­gų už­sie­ny­je ir vėl įsi­dar­bi­no.

– Tai kaip su­lai­ky­ti išei­nan­čius ug­nia­ge­sius?

– Ma­no ma­ny­mu, tik fi­nan­si­niu ska­ti­ni­mu. Juk svar­bu, kad žmo­nės tu­rė­tų, ką į pil­vą įdė­ti. Jei ne­be­tu­ri, už ką įdė­ti, na­tū­ra­lu, kad ieš­ko, kur už dar­bą mo­ka ge­riau.

Aš gal­vo­ju, kad pa­leng­vė­ji­mas tik­rai ateis. Rei­kia tuo ti­kė­ti. Sa­ko­ma: „Pe­si­mis­tai pro­jek­tuo­ja pa­ra­šiu­tus, o op­ti­mis­tai – lėk­tu­vus“. No­riu pa­lin­kė­ti, kad pro­jek­tuo­tu­me lėk­tu­vus.

– Ku­rio­je ap­skri­ties prieš­gais­ri­nė­je tar­ny­bo­je šiuo me­tu yra di­džiau­sias ug­nia­ge­sių gel­bė­to­jų sty­gius?

– Ug­nia­ge­sių gel­bė­to­jų trūks­ta vi­sų ap­skri­ties ra­jo­nų prieš­gais­ri­nė­se tar­ny­bo­se, trūks­ta jų ir Šiau­lių mies­tui. Vien 1-ajai ko­man­dai trūks­ta 11 ug­nia­ge­sių, pra­ktiš­kai po vie­ną pa­mai­ną trūks­ta Ak­me­nė­je, Rad­vi­liš­ky­je. Tai reiš­kia, kad pa­rei­gū­nai gais­rus ge­si­na, gel­bė­ji­mo dar­bus at­lie­ka jau ne vi­sa­da pil­na su­dė­ti­mi.

Ži­no­ma, sten­gia­mės, mo­ka­me už virš­va­lan­džius, kad tik kiek­vie­no­je pa­mai­no­je dirb­tų bent po pen­kis ug­nia­ge­sius, o į au­toį­vy­kį bent trys iš­va­žiuo­tų.

Įsi­vaiz­duo­ki­te, kaip ta „ne­pil­na su­dė­tis“ kar­tais smar­kiai ap­sun­ki­na gel­bė­ji­mo ope­ra­ci­ją, kai tik­si kiek­vie­na gal­būt ir žmo­gaus gy­vy­bę kai­nuo­jan­ti se­kun­dė ir ne­ga­li bū­ti pa­da­ry­ta nė men­kiau­sios klai­dos.

Ne­re­tai ten­ka kvies­tis pa­stip­ri­ni­mo iš ki­tų ap­skri­ties ra­jo­nų tar­ny­bų. Dėl gel­bė­to­jų sty­giaus pra­ran­da­mas eko­no­miš­ku­mas, o žmo­nes vis tiek rei­kia gel­bė­ti.

Įsi­vaiz­duo­ki­te, ką reiš­kia trys gel­bė­to­jai rim­ta­me eis­mo įvy­ky­je, kai rei­kia vis­ką grei­tai pa­da­ry­ti. Juk neį­ma­no­ma žmo­gaus iš vi­siš­kai su­lam­dy­tos ir pjaus­to­mos ma­ši­nos iš­kel­ti dvie­se. Nu­ken­tė­ju­sio­jo sta­bi­li­za­vi­mo len­tos, įtva­rai ir t.t. – ne vie­no žmo­gaus dar­bas.

Ži­no­ma, at­si­da­vę gel­bė­to­jai pa­da­ro vis­ką ir pui­kiai. Bet tai da­ro dvie­se, kai tu­rė­tų da­ry­ti ke­tu­ri.

– O kaip rei­ka­lai su ug­nia­ge­sių gel­bė­to­jų ap­ran­ga, įran­ga ir vis­kuo, ko rei­kia no­rint už­tik­rin­ti sau­gų ir ko­ky­biš­ką dar­bą?

– Prob­le­mų dėl pi­ni­gų sty­giaus tu­ri­me, bet su jo­mis tvar­ko­mės. Įsi­vaiz­duo­ki­te, kiek kai­nuo­ja ug­nia­ge­sio gel­bė­to­jo ap­ran­ga, jei tik pirš­ti­nių po­ra (pa­čių pi­giau­sių!) kai­nuo­ja ma­žiau­siai 50 eu­rų. Apsk­ri­ties val­dy­bai rei­kia ma­žiau­siai 300 po­rų pirš­ti­nių pus­me­čiui, nes su­si­dė­vi.

Ką jau kal­bė­ti apie ko­vi­nę ug­nia­ge­sio ap­ran­gą, su ku­ria jis ei­na į ug­nį! Aprengti ugniagesį ko­vi­niais dra­bu­žiais rei­kia ma­žiau­siai 1 500 eu­rų. Tau­py­da­mi mū­sų ug­nia­ge­siai to­kių dra­bu­žių dė­vė­ji­mo nor­mas vir­ši­ja 2–3 kar­tus.

Ką jau kal­bė­ti apie gais­ri­nių ma­ši­nų kai­ną, apie tai, kiek prieš­gais­ri­nei rei­kia ki­to­kios gel­bė­ji­mo įran­gos, kiek žar­nų, tro­sų, ko­pė­čių. Dė­kui įvai­riems pro­jek­tams, ku­rių dė­ka šio to (ir ne pa­ties pra­sčiau­sio!) tu­ri­me.

– Va­de, di­džiuo­ja­tės sa­vo vy­rais?

– Tu­riu pir­miau­sia pa­sa­ky­ti, kad pas mus dir­ban­tys vy­rai tik­rai at­si­da­vę dar­bui. Ačiū jiems už tai. Jie pa­trio­tai. Kiek­vie­no darb­da­vio stip­ry­bė yra žmo­nės. Juk mil­ži­niš­kus pa­si­ti­kė­ji­mo rei­tin­gus ir už­dir­ba bū­tent mū­sų ei­li­niai ug­nia­ge­siai gel­bė­to­jai.

Pas­ta­ruo­ju me­tu jiems vis daž­niau ten­ka vyk­dy­ti ne gais­rų ge­si­ni­mo, o gel­bė­ji­mo dar­bus. Jų ne­tgi dau­giau nei dvi­gu­bai. Gel­bė­ji­mo ope­ra­ci­jų, che­mi­nių ava­ri­jų, sti­chi­nių ne­lai­mių bū­na iš­skir­ti­nai su­dė­tin­gų, mil­ži­niš­kos at­sa­ko­my­bės ir pro­fe­sio­na­lu­mo rei­ka­lau­jan­čių. Ži­nau, kad mū­sų gel­bė­to­jais ga­li­ma pa­si­ti­kė­ti.

Už sa­va­no­rys­tę

– Ko­kia jū­sų as­me­ni­nė nuo­mo­nė apie sa­va­no­riš­ką ug­nia­ge­sy­bą? Gal tai su­ma­žin­tų fi­nan­si­nę naš­tą vals­ty­bei?

– Sa­va­no­rys­tė yra gė­ris. Taip yra vi­sa­me pa­sau­ly­je, taip šiuo me­tu bū­tų ir Lie­tu­vo­je, jei sis­te­mos ne­bū­tų iš­krai­pęs ta­ry­bi­nis lai­ko­tar­pis. Juk gais­ri­nių su­si­kū­ri­mas mies­te­liuo­se bū­da­vo tik sa­va­no­riš­kas – gy­ven­to­jai no­rė­jo iš­sau­go­ti sa­vo tur­tą, kū­rė sa­va­no­rių ko­man­das.

Be­veik vi­suo­se Eu­ro­pos mies­tuo­se, ku­riuo­se maž­daug iki 30 tūks­tan­čių gy­ven­to­jų, da­bar dau­giau­siai sa­va­no­rių ko­man­dos ir bu­di. Vals­ty­bi­nės gais­ri­nės yra tik di­džiuo­siuo­se mies­tuo­se.

Už­sie­ny­je sa­va­no­riams ug­nia­ge­siams reng­ti yra įkur­tos rim­tos ba­zės. Švei­ca­ri­jos, Vo­kie­ti­jos, ki­tų ša­lių sa­vi­val­dy­bės į sa­va­no­rius, į jų tech­ni­ką, įran­gą in­ves­tuo­ja la­bai daug – jie in­ves­tuo­ja į žmo­nių sau­gu­mą. O ir sa­va­no­rių dar­bas ten nė­ra alt­ruis­ti­nis – už dar­bą jiems at­ly­gi­na­ma.

Sa­va­no­riai tik­rai bū­tų ma­žes­nė naš­ta vals­ty­bei, ta­čiau esant to­kiai ša­lies de­mog­ra­fi­nei pa­dė­čiai, ne­ži­nau, ar ga­li­ma bū­tų pa­lik­ti tik sa­va­no­riš­kas tar­ny­bas. Bet pa­ra­ma, be­veik nea­be­jo­ju, tik­rai bū­tų.

– Tai­gi kur ga­li­ma kreip­tis jau­nuo­liams, jei­gu, pa­skai­tę šį in­ter­viu, jie su­si­do­mė­tų ug­nia­ge­sio gel­bė­to­jo pro­fe­si­ja?

– Kreip­tis rei­kė­tų į Šiau­lių ap­skri­ties prieš­gais­ri­nės gel­bė­ji­mo val­dy­bos ad­mi­nist­ra­ci­ją (Šiau­liai, J. Ba­sa­na­vi­čiaus 89), ten ir pra­šy­mą pa­ra­šy­ti.

Nuo šių me­tų įstai­gos nuo­sta­tai pa­pil­dy­ti dar vie­na veik­la, nu­ma­tan­čia, kad val­dy­ba pa­ti ga­li bū­ti sa­va­no­riš­kos veik­los or­ga­ni­za­to­rė.

Tai­gi kas ne­tu­ri ug­nia­ge­siui tin­ka­mos svei­ka­tos, ban­dy­si­me or­ga­ni­zuo­ti ir mo­ky­ti tap­ti sa­va­no­riš­kais ug­nia­ge­siais, jiems gal­būt su­teik­si­me ga­li­my­bę gais­ruo­se su­da­ly­vau­ti. Ži­no­ma, ge­sin­ti gal ir ne­bus leis­ta, bet pa­gal­bi­niams dar­bams at­lik­ti sa­va­no­riai la­bai pra­vers­tų.

 

Šiau­lių ap­skri­ties prieš­gais­ri­nės gel­bė­ji­mo val­dy­bos vir­ši­nin­kas Kęs­tu­tis Baut­ro­nis įsi­ti­ki­nęs, kad ug­nia­ge­sių gel­bė­to­jų pro­fe­si­ja pa­klau­ses­nė tap­tų pa­di­di­nus at­ly­gi­ni­mą.

Ug­nia­ge­sių va­das Kęs­tu­tis Baut­ro­nis: „Ži­nau, kad mū­sų gel­bė­to­jais ga­li­ma pa­si­ti­kė­ti“.

 

 

Įvyko balsavimas dėl V. Simuliko ir S. Tumėno pasiūlymo, kuriam nepritarė Vyriausybė; nepritarta (už 56, prieš 9, susilaikė 38)

 

individualūs balsavimo rezultatai:

http://www.lrs.lt/sip/portal.show?p_r=15275&p_k=1&p_a=sale_bals&p_bals_id=-28139

 

Pagal frakcijas:

http://www.lrs.lt/sip/portal.show?p_r=15275&p_k=1&p_a=sale_bals&p_bals_id=-28139&p_var=2

2018 m. plano ir 2018 m. projekto palyginimas

2017 m. fakto ir 2018 m. projekto palyginimas

Kalėdų šventė pakylėja mus nuo darbais ir rūpesčiais persmelktos kasdienybės prie amžinųjų vertybių. Kūčių vakarą išgyvename mums brangių žmonių artumą, dalydamiesi su jais dvasios šiluma. Tegul Jūsų namuose nepritrūksta jaukumo ir žmogiškosios šilumos, džiaugsmo ir ramybės. Viltingai žvelkite į ateinančius metus, tebūnie jie dar sėkmingesni! Linksmų Šv. Kalėdų ir laimingų Naujųjų metų!