Ugniagesiai gelbėtojai išeina

2018 m. sausio 9 d.

Edita KARKLELIENĖ

 

Šiau­lių prieš­gais­ri­nė gel­bė­ji­mo val­dy­ba skam­bi­na pa­vo­jaus var­pais: tar­ny­bą ma­siš­kai pa­lie­ka ug­nia­ge­siai gel­bė­to­jai, o atei­nan­čių­jų – tik vie­nas ki­tas. Prie­žas­čių – ke­le­tas, o svar­biau­sia – ma­ži at­ly­gi­ni­mai.

Aukš­ti vi­suo­me­nės pa­si­ti­kė­ji­mo rei­tin­gai, ekst­re­ma­lios dar­bo są­ly­gos, ku­rias ly­di ne tik stre­sas, bet ir nuo­la­ti­nė grės­mė svei­ka­tai ir gy­vy­bei bei vos 500 eu­rų per­ko­pian­tis at­ly­gi­ni­mas Gal Lie­tu­vai ne­be­rei­kia tų, ku­rie ne­lai­mės aki­mir­ką pir­mie­ji sku­ba mums į pa­gal­bą?

Po­kal­bis su Šiau­lių ap­skri­ties prieš­gais­ri­nės gel­bė­ji­mo val­dy­bos vir­ši­nin­ku Kęs­tu­čiu BAUT­RO­NIU.

edita@skrastas.lt

 

Sty­gius – 40 ug­nia­ge­sių

– Kal­bant apie tar­ny­bą pa­lie­kan­čius gel­bė­to­jus, me­tai bu­vo be­ne skau­džiau­si. Gal ne apie ma­žą at­ly­gi­ni­mą tar­ny­bo­je rei­kė­tų kal­bė­ti, o apie ga­li­my­bes kaž­kur ki­tur už­si­dirb­ti dau­giau?

– Praė­ję me­tai ne­bu­vo leng­vi. Šiau­lių ap­skri­ties prieš­gais­ri­nę gel­bė­ji­mo tar­ny­bą pa­li­ko 24 pa­rei­gū­nai, ir be­veik pu­sė iš jų – de­šimt – sa­vo no­ru. Ki­ti – dėl svei­ka­tos, dėl ki­tų prie­žas­čių.

Jau­nų, stip­rių vy­rų išė­ji­mas iš tar­ny­bos ta­po rim­ta pro­ble­ma – šiuo me­tu Šiau­lių ap­skri­ty­je jau trūks­ta 40 ug­nia­ge­sių gel­bė­to­jų. Tai reiš­kia, kad ne­be­li­ko pra­ktiš­kai vie­nos ku­rio nors ap­skri­ties ra­jo­no Prieš­gais­ri­nės gel­bė­ji­mo tar­ny­bos.

Pag­rin­di­nė prie­žas­tis, ku­rią įvar­di­ja tar­ny­bą pa­lie­kan­tys ug­nia­ge­siai gel­bė­to­jai, – men­ki at­ly­gi­ni­mai. Jau­ni, šei­mas ir jų ge­ro­vę ku­rian­tys, vai­kus au­gi­nan­tys vy­rai aiš­ki­na neiš­gy­ve­nan­tys iš sa­vo al­gos. Ir, de­ja, nie­ko jiems ne­ga­liu pa­sa­ky­ti – 531,83 eu­ro mė­ne­sio at­ly­gi­ni­mas yra men­kas.

Eko­no­mi­nis kri­te­ri­jus grei­čiau­siai nu­le­mia ir tai, kad no­rin­čių dirb­ti gel­bė­to­jais skai­čius kiek­vie­nais me­tais ma­žė­ja. Štai per­nai tar­ny­bą Šiau­lių ap­skri­ties prieš­gais­ri­nė­je pra­dė­jo vos de­šimt nau­jų pa­rei­gū­nų. Ką reiš­kia de­šimt, kai trūks­ta de­šim­ti­mis...

– Ne­jau­gi ug­nia­ge­sio gel­bė­to­jo pro­fe­si­ja ne­pak­lau­si vien dėl ne­di­de­lių at­ly­gi­ni­mų? O kaip nuo ma­žų die­nų ug­do­mas pa­trio­tiz­mo, idė­jos, pa­gal­bos, at­jau­tos jaus­mas?

– Da­bar, skir­tin­gai nei prieš ke­lis de­šimt­me­čius, ma­ži ber­niu­kai be­veik ne­bes­va­jo­ja tap­ti ug­nia­ge­siais ir vai­ruo­ti di­de­les ma­ši­nas. Šiais lai­kais la­biau sva­jo­ja­ma už­ka­riau­ti žvaigž­des in­ter­ne­to erd­vė­se, ar­ba pa­si­duo­da­ma tė­vų, tei­gian­čių, kad ki­tur ga­li­ma už­dirb­ti daug dau­giau ir be „juo­do“, sun­kaus ir ri­zi­kin­go dar­bo, įta­kai. Ki­ta kar­ta.

Ki­ti ne­ga­li dirb­ti gel­bė­to­jais dėl svei­ka­tos. Da­bar­ti­nių jau­nų žmo­nių svei­ka­ta iš tie­sų ne­bliz­ga. O bū­si­mų gel­bė­to­jų svei­ka­ta tik­ri­na­ma, vaiz­džiai pa­sa­ky­siu: pa­na­šiai kaip kos­mo­nau­tų.

Mi­nė­jau, kad per­nai Šiau­lių prieš­gais­ri­nės tarnybos gre­tas pa­pil­dė de­šimt nau­jų ug­nia­ge­sių gel­bė­to­jų. Pa­pil­dė de­šimt iš 24 no­rin­čiųjų. Tie ke­tu­rio­li­ka tie­siog at­kri­to, nes ne­praė­jo svei­ka­tos pa­tik­ros.

Šie­met tuš­tu­ma dar di­des­nė: su­lau­kė­me pen­kių vy­rų, ku­rie no­rė­tų įsi­dar­bin­ti, ta­čiau pa­siųs­ti į de­vy­nis mė­ne­sius Ug­nia­ge­sių gel­bė­to­jų mo­kyk­lo­je trun­kan­čius kur­sus ne­ga­li­me nė vie­no, nes nė vie­nas iš pen­kių ne­praė­jo me­di­ci­ni­nės pa­tik­ros Cent­ri­nė­je me­di­ci­nos eks­per­ti­zės ko­mi­si­jo­je (CMEK).

Ma­no pra­kti­ko­je bū­ta ir to­kių at­ve­jų, kai vež­da­vo­me pil­ną au­to­bu­są kan­di­da­tų, o CMEK praei­da­vo tik 3–4.

– Vi­suo­me­nės pa­si­ti­kė­ji­mo rei­tin­gai ug­nia­ge­siais gel­bė­to­jai ne vie­ne­rius me­tus uži­ma tik aukš­čiau­sias po­zi­ci­jas. Tai tar­si ir liu­di­ja, kad kaž­ko pa­trauk­laus jū­sų pro­fe­si­jo­je vis dėl­to esa­ma.

– Na, tik rei­tin­gai ir pa­trauk­lūs. Ir jie ro­do, kad tar­ny­bo­je dir­ba tik­rai at­si­da­vę žmo­nės, pro­fe­sio­na­lūs pa­rei­gū­nai, ku­rie ke­lia žmo­nių pa­si­ti­kė­ji­mą.

O štai at­ly­gi­ni­mai ne­pat­rauk­lūs – toks, ko­kį gau­na tar­ny­bą pra­de­dan­tis ug­nia­ge­sys gel­bė­to­jas, tik­rai nė­ra mo­ty­vas rink­tis šią pro­fe­si­ją. Juo­lab kad ki­to­se tar­ny­bo­se – fi­nan­si­nių nu­si­kal­ti­mų ty­ri­mo, vals­ty­bės sie­nos ap­sau­gos, po­li­ci­jo­je – at­ly­gi­ni­mai ženk­liai di­des­ni.

Išei­na taip, kad iš idė­jos pra­dė­ję tar­ny­bą prieš­gais­ri­nė­je ir pa­dir­bė­ję čia pus­me­tį ar me­tus, įgi­ję pa­tir­ties, ug­nia­ge­siai išei­na į ki­tas tar­ny­bas ar­ba iš­va­žiuo­ja už­dar­biau­ti į už­sie­nį. Rei­kia pri­pa­žin­ti, čia nie­ko nė­ra smerk­ti­no – kiek­vie­no tei­sė rink­tis, kur jam ge­riau.

Vi­lia­si, kad pro­fe­sio­na­las grįš

– Tai ką gi sa­ko į jū­sų ka­bi­ne­tą už­su­kęs iš dar­bo nu­spren­dęs išei­ti ug­nia­ge­sys gel­bė­to­jas? Ir ką jam at­sa­ko­te?

– Tie­siai švie­siai sa­ko, kad neiš­gy­ve­na. Ne pa­slap­tis, kad mū­sų tar­ny­bo­je – tik vie­ne­tai ug­nia­ge­sių, ku­rie ne­tu­ri ant­ro dar­bo. Tai reiš­kia, kad, ati­dir­bę pa­ras prieš­gais­ri­nė­je, jie ne­siil­si. Poils­iui tu­rė­tų bū­ti skir­tas ekst­re­ma­lio­mis są­ly­go­mis dir­ban­čio gel­bė­to­jo lais­va­lai­kis, kaip yra vi­sa­me pa­sau­ly­je, o jis ima­si ki­tos veik­los.

La­bai gai­la, kai tar­ny­bą pa­lie­ka pa­tys pro­fe­sio­na­liau­si pa­rei­gū­nai. Pa­gal­vo­ki­te, jei­gu ug­nia­ge­sys prieš­gais­ri­nė­je iš­dir­bo de­šimt­me­tį – kiek jis tu­ri dar­bo pa­tir­ties su­kau­pęs ir kiek jis ga­li duo­ti nau­dos vi­suo­me­nei!

Pa­rengti ug­nia­ge­sį gel­bė­to­ją – di­de­lė kai­na: kur­sai, dar­bo su spe­cia­lia įran­ga, spe­ci­fi­ne tech­ni­ka ap­mo­ky­mai, ką jau kal­bė­ti apie pa­ties ug­nia­ge­sio įgy­tą dar­bi­nę pa­tir­tį. Ir kai spe­cia­lis­tas pa­čia­me jė­gų ir pa­tir­ties pi­ke pa­lie­ka tar­ny­bą, di­de­lis pra­ra­di­mas ne tik vals­ty­bei, bet ir kiek­vie­nam žmo­gui.

Štai da­bar Šiau­lių ap­skri­ties prieš­gais­ri­nei gais­ri­nių au­to­mo­bi­lių vai­ruo­to­jų jau ka­tast­ro­fiš­kai trūks­ta. Tai juk ne tas pa­ts, kas vai­ruo­ti pa­pras­tą sunk­ve­ži­mį, o va­žiuo­ti ekst­re­ma­lio­mis są­ly­go­mis, be to, ir dar­bas gais­re su ta tech­ni­ka yra ekst­re­ma­lus. To­kius spe­cia­lis­tus mes ati­duo­da­me kaž­kam – gal dirb­ti su „fu­ro­mis“, gal ki­toms tar­ny­boms...

Tie­są sa­kant, ne­la­bai tu­riu ką pa­sa­ky­ti išei­ti ap­si­spren­du­siems ug­nia­ge­siams, ne­tu­riu bur­tų, ku­rie juos su­lai­ky­tų. Vi­sa­da pa­sa­kau, kad ne­mes­tų ke­lio dėl ta­ke­lio, kad lauk­si­me su­grįž­tant į tar­ny­bą. Vi­sa­da vi­liuo­si, kad su­grįš. De­ja, kol kas to be­veik ne­pa­si­tai­ko. Pri­si­me­nu, gal prieš ke­le­rius du su­grį­žo – už­si­dir­bo šei­mos ge­ro­vei pi­ni­gų už­sie­ny­je ir vėl įsi­dar­bi­no.

– Tai kaip su­lai­ky­ti išei­nan­čius ug­nia­ge­sius?

– Ma­no ma­ny­mu, tik fi­nan­si­niu ska­ti­ni­mu. Juk svar­bu, kad žmo­nės tu­rė­tų, ką į pil­vą įdė­ti. Jei ne­be­tu­ri, už ką įdė­ti, na­tū­ra­lu, kad ieš­ko, kur už dar­bą mo­ka ge­riau.

Aš gal­vo­ju, kad pa­leng­vė­ji­mas tik­rai ateis. Rei­kia tuo ti­kė­ti. Sa­ko­ma: „Pe­si­mis­tai pro­jek­tuo­ja pa­ra­šiu­tus, o op­ti­mis­tai – lėk­tu­vus“. No­riu pa­lin­kė­ti, kad pro­jek­tuo­tu­me lėk­tu­vus.

– Ku­rio­je ap­skri­ties prieš­gais­ri­nė­je tar­ny­bo­je šiuo me­tu yra di­džiau­sias ug­nia­ge­sių gel­bė­to­jų sty­gius?

– Ug­nia­ge­sių gel­bė­to­jų trūks­ta vi­sų ap­skri­ties ra­jo­nų prieš­gais­ri­nė­se tar­ny­bo­se, trūks­ta jų ir Šiau­lių mies­tui. Vien 1-ajai ko­man­dai trūks­ta 11 ug­nia­ge­sių, pra­ktiš­kai po vie­ną pa­mai­ną trūks­ta Ak­me­nė­je, Rad­vi­liš­ky­je. Tai reiš­kia, kad pa­rei­gū­nai gais­rus ge­si­na, gel­bė­ji­mo dar­bus at­lie­ka jau ne vi­sa­da pil­na su­dė­ti­mi.

Ži­no­ma, sten­gia­mės, mo­ka­me už virš­va­lan­džius, kad tik kiek­vie­no­je pa­mai­no­je dirb­tų bent po pen­kis ug­nia­ge­sius, o į au­toį­vy­kį bent trys iš­va­žiuo­tų.

Įsi­vaiz­duo­ki­te, kaip ta „ne­pil­na su­dė­tis“ kar­tais smar­kiai ap­sun­ki­na gel­bė­ji­mo ope­ra­ci­ją, kai tik­si kiek­vie­na gal­būt ir žmo­gaus gy­vy­bę kai­nuo­jan­ti se­kun­dė ir ne­ga­li bū­ti pa­da­ry­ta nė men­kiau­sios klai­dos.

Ne­re­tai ten­ka kvies­tis pa­stip­ri­ni­mo iš ki­tų ap­skri­ties ra­jo­nų tar­ny­bų. Dėl gel­bė­to­jų sty­giaus pra­ran­da­mas eko­no­miš­ku­mas, o žmo­nes vis tiek rei­kia gel­bė­ti.

Įsi­vaiz­duo­ki­te, ką reiš­kia trys gel­bė­to­jai rim­ta­me eis­mo įvy­ky­je, kai rei­kia vis­ką grei­tai pa­da­ry­ti. Juk neį­ma­no­ma žmo­gaus iš vi­siš­kai su­lam­dy­tos ir pjaus­to­mos ma­ši­nos iš­kel­ti dvie­se. Nu­ken­tė­ju­sio­jo sta­bi­li­za­vi­mo len­tos, įtva­rai ir t.t. – ne vie­no žmo­gaus dar­bas.

Ži­no­ma, at­si­da­vę gel­bė­to­jai pa­da­ro vis­ką ir pui­kiai. Bet tai da­ro dvie­se, kai tu­rė­tų da­ry­ti ke­tu­ri.

– O kaip rei­ka­lai su ug­nia­ge­sių gel­bė­to­jų ap­ran­ga, įran­ga ir vis­kuo, ko rei­kia no­rint už­tik­rin­ti sau­gų ir ko­ky­biš­ką dar­bą?

– Prob­le­mų dėl pi­ni­gų sty­giaus tu­ri­me, bet su jo­mis tvar­ko­mės. Įsi­vaiz­duo­ki­te, kiek kai­nuo­ja ug­nia­ge­sio gel­bė­to­jo ap­ran­ga, jei tik pirš­ti­nių po­ra (pa­čių pi­giau­sių!) kai­nuo­ja ma­žiau­siai 50 eu­rų. Apsk­ri­ties val­dy­bai rei­kia ma­žiau­siai 300 po­rų pirš­ti­nių pus­me­čiui, nes su­si­dė­vi.

Ką jau kal­bė­ti apie ko­vi­nę ug­nia­ge­sio ap­ran­gą, su ku­ria jis ei­na į ug­nį! Aprengti ugniagesį ko­vi­niais dra­bu­žiais rei­kia ma­žiau­siai 1 500 eu­rų. Tau­py­da­mi mū­sų ug­nia­ge­siai to­kių dra­bu­žių dė­vė­ji­mo nor­mas vir­ši­ja 2–3 kar­tus.

Ką jau kal­bė­ti apie gais­ri­nių ma­ši­nų kai­ną, apie tai, kiek prieš­gais­ri­nei rei­kia ki­to­kios gel­bė­ji­mo įran­gos, kiek žar­nų, tro­sų, ko­pė­čių. Dė­kui įvai­riems pro­jek­tams, ku­rių dė­ka šio to (ir ne pa­ties pra­sčiau­sio!) tu­ri­me.

– Va­de, di­džiuo­ja­tės sa­vo vy­rais?

– Tu­riu pir­miau­sia pa­sa­ky­ti, kad pas mus dir­ban­tys vy­rai tik­rai at­si­da­vę dar­bui. Ačiū jiems už tai. Jie pa­trio­tai. Kiek­vie­no darb­da­vio stip­ry­bė yra žmo­nės. Juk mil­ži­niš­kus pa­si­ti­kė­ji­mo rei­tin­gus ir už­dir­ba bū­tent mū­sų ei­li­niai ug­nia­ge­siai gel­bė­to­jai.

Pas­ta­ruo­ju me­tu jiems vis daž­niau ten­ka vyk­dy­ti ne gais­rų ge­si­ni­mo, o gel­bė­ji­mo dar­bus. Jų ne­tgi dau­giau nei dvi­gu­bai. Gel­bė­ji­mo ope­ra­ci­jų, che­mi­nių ava­ri­jų, sti­chi­nių ne­lai­mių bū­na iš­skir­ti­nai su­dė­tin­gų, mil­ži­niš­kos at­sa­ko­my­bės ir pro­fe­sio­na­lu­mo rei­ka­lau­jan­čių. Ži­nau, kad mū­sų gel­bė­to­jais ga­li­ma pa­si­ti­kė­ti.

Už sa­va­no­rys­tę

– Ko­kia jū­sų as­me­ni­nė nuo­mo­nė apie sa­va­no­riš­ką ug­nia­ge­sy­bą? Gal tai su­ma­žin­tų fi­nan­si­nę naš­tą vals­ty­bei?

– Sa­va­no­rys­tė yra gė­ris. Taip yra vi­sa­me pa­sau­ly­je, taip šiuo me­tu bū­tų ir Lie­tu­vo­je, jei sis­te­mos ne­bū­tų iš­krai­pęs ta­ry­bi­nis lai­ko­tar­pis. Juk gais­ri­nių su­si­kū­ri­mas mies­te­liuo­se bū­da­vo tik sa­va­no­riš­kas – gy­ven­to­jai no­rė­jo iš­sau­go­ti sa­vo tur­tą, kū­rė sa­va­no­rių ko­man­das.

Be­veik vi­suo­se Eu­ro­pos mies­tuo­se, ku­riuo­se maž­daug iki 30 tūks­tan­čių gy­ven­to­jų, da­bar dau­giau­siai sa­va­no­rių ko­man­dos ir bu­di. Vals­ty­bi­nės gais­ri­nės yra tik di­džiuo­siuo­se mies­tuo­se.

Už­sie­ny­je sa­va­no­riams ug­nia­ge­siams reng­ti yra įkur­tos rim­tos ba­zės. Švei­ca­ri­jos, Vo­kie­ti­jos, ki­tų ša­lių sa­vi­val­dy­bės į sa­va­no­rius, į jų tech­ni­ką, įran­gą in­ves­tuo­ja la­bai daug – jie in­ves­tuo­ja į žmo­nių sau­gu­mą. O ir sa­va­no­rių dar­bas ten nė­ra alt­ruis­ti­nis – už dar­bą jiems at­ly­gi­na­ma.

Sa­va­no­riai tik­rai bū­tų ma­žes­nė naš­ta vals­ty­bei, ta­čiau esant to­kiai ša­lies de­mog­ra­fi­nei pa­dė­čiai, ne­ži­nau, ar ga­li­ma bū­tų pa­lik­ti tik sa­va­no­riš­kas tar­ny­bas. Bet pa­ra­ma, be­veik nea­be­jo­ju, tik­rai bū­tų.

– Tai­gi kur ga­li­ma kreip­tis jau­nuo­liams, jei­gu, pa­skai­tę šį in­ter­viu, jie su­si­do­mė­tų ug­nia­ge­sio gel­bė­to­jo pro­fe­si­ja?

– Kreip­tis rei­kė­tų į Šiau­lių ap­skri­ties prieš­gais­ri­nės gel­bė­ji­mo val­dy­bos ad­mi­nist­ra­ci­ją (Šiau­liai, J. Ba­sa­na­vi­čiaus 89), ten ir pra­šy­mą pa­ra­šy­ti.

Nuo šių me­tų įstai­gos nuo­sta­tai pa­pil­dy­ti dar vie­na veik­la, nu­ma­tan­čia, kad val­dy­ba pa­ti ga­li bū­ti sa­va­no­riš­kos veik­los or­ga­ni­za­to­rė.

Tai­gi kas ne­tu­ri ug­nia­ge­siui tin­ka­mos svei­ka­tos, ban­dy­si­me or­ga­ni­zuo­ti ir mo­ky­ti tap­ti sa­va­no­riš­kais ug­nia­ge­siais, jiems gal­būt su­teik­si­me ga­li­my­bę gais­ruo­se su­da­ly­vau­ti. Ži­no­ma, ge­sin­ti gal ir ne­bus leis­ta, bet pa­gal­bi­niams dar­bams at­lik­ti sa­va­no­riai la­bai pra­vers­tų.

 

Šiau­lių ap­skri­ties prieš­gais­ri­nės gel­bė­ji­mo val­dy­bos vir­ši­nin­kas Kęs­tu­tis Baut­ro­nis įsi­ti­ki­nęs, kad ug­nia­ge­sių gel­bė­to­jų pro­fe­si­ja pa­klau­ses­nė tap­tų pa­di­di­nus at­ly­gi­ni­mą.

Ug­nia­ge­sių va­das Kęs­tu­tis Baut­ro­nis: „Ži­nau, kad mū­sų gel­bė­to­jais ga­li­ma pa­si­ti­kė­ti“.