Kol aukštojoje politikoje žvangėjo ginklai, vykstant batalijoms dėl vadovavimo Aplinkos ministerijai, kitoje – Vidaus reikalų ministerijoje – šėlo gaisras, grasinęs supleškinti paties Eimučio Misiūno kėdę. Apsieita mažesnėmis aukomis – išrūkius gaisrininkų vadą Kęstutį Lukošių. Tą, dėl kurio iš ministro aplinkos kelis mėnesius sklido žinia: arba aš, arba jis.
Straipsnis lrt.lt
„Aš nebijau galimai apsivogusių vadinti tikraisiais vardais“, – jau po visko praėjusią savaitę pareiškė ministras E. Misiūnas. Vos keliomis valandomis anksčiau vykusiame Vyriausybės posėdyje jis asmeniškai pasiūlė keisti paties teiktą griežčiausią nuobaudą – atleidimą iš darbo šiam „galimai apsivogusiam“ pareigūnui, Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento vadovui K. Lukošiui, apkaltintam dėl pratęstos automobilinių kopėčių nuomos sutarties, – į švelnesnę bausmę, griežtą papeikimą.
Po kelis mėnesius trukusių debatų, vykusių su skanduotėmis „išeik – neišeisiu“, žibalo į ugnį vis papilant Vyriausybei in corpore, dar ir dar kartą nukeliančiai sprendimą dėl ugniagesių vado, K. Lukošius pagaliau nusileido. Sutiko trauktis savo noru, pasiimdamas išeitinę kompensaciją už du mėnesius ir nepanaudotus atostoginius. Tik su sprendimu dėl griežto papeikimo, sako, nesutinka – galbūt skųs jį teismui.
„Gali skųsti ir šiuos mano žodžius kartu su skirta nuobauda. Nutarimai pasirašyti“, – „Facebooke“, atrodo, piktdžiugiauja ministras E. Misiūnas. Nors šie jo žodžiai labai primena palengvėjimo atodūsį. Ne veltui, matyt, jau kurį laiką žinantys žmonės kirto lažybų, kuris – K. Lukošius ar vis dėlto ministras E. Misiūnas – kris kaip šios kovos auka.
Viešojoje erdvėje siūlomos net kelios K. Lukošiaus atleidimo „tikrųjų priežasčių“ versijos. Vienos iš jų šalininkai tvirtina, kad gaisrininkų vadas krito, mat E. Misiūnas esą jau yra numatęs konkretų žmogų į šią vietą. Šis žmogus – Klaipėdos apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos viršininkas Marius Garbenis, kurį su E. Misiūnu neva sieja draugystės saitai.
Neatmestina, kad kalbos apie ruošiamą pamainą pasklido su paties K. Lukošiaus žinia. Mat dar praėjusių metų pabaigoje jis ministro ir Klaipėdos gaisrininkų vado galimus ryšius skundė Specialiųjų tyrimų tarnybai (STT). Tiesa, STT tyrimo nepradėjo, pateiktoje informacijoje neradusi konkrečių duomenų apie galimą korupciją. O ir K. Lukošius skundo autorystės išsižadėjo: esą kreipimasis teiktas ne asmeniškai, bet su jo žinia, nes „atitinkamos institucijos atliko savo darbą“.
Vis dėlto patikėti, kad pats E. Misiūnas susuko intrigėlę, pasireiškusią daugiau nei pusmetį trukusiomis pastangomis atsikratyti K. Lukošiaus tam, jog į jo vietą sėstų ministro bičiulis, gana sunku. Pirmiausia todėl, kad iki šiol vidaus reikalų ministro veikla kadrinių sprendimų srityje labiau priminė klusnų užduočių vykdymą nei savarankiškus sprendimus.
Ir būtent tai paneigia viešuose komentaruose keliamą dar vieną K. Lukošiaus atleidimo versiją: esą ugniagesių vadas nuo pat pradžių neįtiko sprendimus priimančios Vyriausybės vadovui Sauliui Skverneliui. Taip kraipyti faktus gali tik visiškai situacijos neišmanantys asmenys. Nes K. Lukošius nuo pradžių buvo parinktas laiku ir vietoje. Tiksliau, parinktas buvo toks aukštas pareigūnas Vytas Kaziliūnas, o K. Lukošius tik šiaip, veidas viešumai, jei norite.
Taigi, V. Kaziliūnas. Buvęs ilgametis Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento direktoriaus pavaduotojas. Dabartinei Vyriausybei pradėjus darbą, V. Kaziliūnas jau kokį pusmetį krimto pensininko duoną. Ne visai savo valia, pasakojama, bet ką ten supaisysi. O ugniagesių vado postas kaip tik buvo šviežiai atsilaisvinęs. Naujai iškeptas vidaus reikalų ministras E. Misiūnas pradėjo dairytis naujo vado. Ir pasiūlė – ką? – aišku, V. Kaziliūną. Ar šį kandidatą jam rekomendavo premjeras, E. Misiūnas tikino neprisimenantis, nors neneigė, kad „buvo kalba“.
O ir ką prisiminti, jei V. Kaziliūnas, iš pradžių sutikęs tapti ugniagesių vadu, staiga paprašė nebeteikti jo kandidatūros. Kalbama, dėl kažkokios senos į viešumą iškilusios smurtinės istorijos. Štai taip Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento vadu tapo kadaise jame dirbęs K. Lukošius. Ilgai netrukęs, jis įsteigė patarėjo etatą, kurį užėmė, žinoma, V. Kaziliūnas.
Pirmiausia triukšmą sukėlė žiniasklaida, mat paaiškėjo, kad naująją ugniagesių vadovybę glaudūs ryšiai sieja su gaisrinės saugos srityje veikiančiu verslu. Iki grįždami į Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentą, ir K. Lukošius, ir V. Kaziliūnas darbavosi vienoje gaisrinės saugos verslo grupėje. Iš tos pačios grupės, jau paskirtas ugniagesių vadu, K. Lukošius nusipirko namą ir automobilį.
Kartu K. Lukošius vadovavo Lietuvos gaisrinės saugos asociacijai (LGSA), vienijančiai projektavimo ir projektų ekspertinio vertinimo paslaugas teikiančias bendroves. Šios asociacijos tarybos narys – jau minėtos verslo grupės galva. K. Lukošiui pasitraukus iš asociacijos vadovo posto, jį pakeitė V. Kaziliūnas.
Praėjusių metų rugsėjį STT, vertinusi situaciją Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamente, paskelbė nustačiusi labai glaudžias sąsajas tarp šios institucijos ir Gaisrinės saugos asociacijos, taip pat rizikas, kad tokia veikla gali būti skirta ne siekiui apsaugoti žmones nuo gaisrų, bet konkretaus verslo interesams tenkinti. Tos srities specialistai situaciją apibūdino paprastai: pats suprojektuoju, pats atlieku ekspertizę ir pats patvirtinu, kad projektas geras.
Vos prieš kelis mėnesius šios schemos, nubraižytos STT, ministrui E. Misiūnui nekliuvo. O kai užkliuvo, už K. Lukošių (taigi, V. Kaziliūną) užsistojo kiti Vyriausybės nariai ir premjeras, akivaizdžiai leisdami suprasti, kad gaisrininkų vadovybės keitimui nepritaria. Tada ir pasklido kalbos, kad E. Misiūno ultimatumas „arba aš, arba jis“ gali baigtis ministro atstatydinimu.
Tai kas nutiko dabar? O nutiko, regis, rinkimai, kuriuose geriausias kandidatas gali tikėtis kelių tūkstančių statutinių ugniagesių balsų. Mat profesionalius ugniagesius vienijanti profsąjunga šiems – rinkimų metams – sulaukė jau seniai išsakyto Vyriausybės pažado įgyvendinimo: papildomų 3,5 mln. eurų iš biudžeto statutinių ugniagesių atlyginimams. Šiuos pinigus padalijus po lygiai, kiekvienam profesionaliam ugniagesiui tai reikštų po 100 papildomų eurų prie atlyginimo.
Koją tokiam kilniam tikslui pabandė pakišti K. Lukošius. Nebus po lygiai, bus pagal koeficientus – nusprendė dabar jau buvęs ugniagesių vadas. Kas žino, kiek įtakos tokiam sumanymui turėjo jo patarėjas V. Kaziliūnas? Juk jo vadovaujamos Gaisrinės saugos asociacijos, atstovaujančios ir savivaldybių ugniagesiams, globotiniams jokios papildomos išmokos nesišviečia.
Ir tada nuskambėjo profesionalų profsąjungos – tūkstančius potencialių rinkėjų vienijančios profsąjungos – lyderio Sauliaus Džiauto viešas pareiškimas. Greičiau pastebėjimas: K. Lukošius, atrodo, laiko save viršesniu už Vyriausybės vadovus?
Taigi, praėjusią savaitę K. Lukošius sutiko trauktis. Pergalę švenčiantis E. Misiūnas prakalbo ir apie tai, kad kartu turėtų išeiti ir gaisrininkų vado patarėjas V. Kaziliūnas. „Vadovui pasitraukus, visi patarėjai turėtų atsistatydinti – vienareikšmiškai“, – teigė jis.
Prakalbo, bet ir nutilo. Nes V. Kaziliūnas jau nuo Naujųjų metų, kai prasidėjo didžioji įtampa, – nebe ugniagesių vado patarėjas. Šiuo metu jis eina Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento Logistikos grupės patarėjo pareigas. Tik pamatyti šios informacijos jūs, skaitytojai, nebegalite: LRT pasiteiravus apie V. Kaziliūno karjeros pokyčius, Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento darbuotojų kontaktinė informacija tapo nebeprieinama. Bet gal tai – tik sutapimas.